Jagjit Singh yra žinomas kaip sėkmingiausias visų laikų ghazal dainininkas, sulaukęs ir kritikų pripažinimo, ir komercinės sėkmės, o sielos kupinas balsas palietė milijonus širdžių.
Dainininkės Jagjit Singh balsas užhipnotizavo milijonus Indijos visame pasaulyje. Jo gerbėjai pamišę dėl jo užburiančių ghazalų – vienos iš labiausiai paplitusių ir populiariausių poetinių formų, ypač Viduriniuose Rytuose ir Pietų Azijoje. Jagjit Singh buvo įvaldęs skausmą ir liūdesį išreikšti melodingomis gražiai parašytomis dainomis.
Šio žmogaus kelionė iš Jagmohano į Jagjitą nebuvo lengva. Jagmohano tėvas Amiras Chandas gimė induistų šeimoje, tačiau buvo priėmęs sikizmą ir dabar buvo vadinamas Sardaru Amaru Singhu. Jo sąlygos buvo sunkios, nes jis buvo prastas ir turėjo dirbti visą dieną. Tačiau jis buvo pasišventęs studijoms naktį ir gavo darbą vyriausybėje, kur pirmą kartą buvo komandiruotas Bikaner mieste Radžastane. Vieną gražią dieną, kai jis keliavo iš Bikaner į gimtąjį miestą Šri Ganganagartraukinyje jis sutiko gražią sikhų merginą, vardu Bachchan Kaur, ir prasidėjus jų pokalbiui jis niekada nesibaigė, nes jiedu susituokė. Jie turėjo 11 vaikų, iš kurių tik keturi išgyveno, vienas iš jų Jagmohanas gimė Šri Ganganagare 1941 m.
1947 m. Indijai atgavus nepriklausomybę, tai buvo labai sunkus laikotarpis tautai, nes ji pradėjo atsistoti ant kojų ir kiekvienas žmogus kovojo dėl maisto ir darbo. Tokiais sunkiais laikais beveik nebuvo vietos tokioms meno formoms kaip muzika. Tačiau, kaip pasakojama, tarp viso to perspektyvus jaunuolis išdrįso išeiti iš Šri Ganganagaro gatvių Radžastane šiaurės Indijoje.
Vieną konkrečią dieną Jagmohano tėvas nuvedė jį pas savo religinį guru, kuris numatė ir patarė, kad jei Jagmohanas pakeis savo vardą, vieną dieną jis laimėtų visą šį pasaulį, turėdamas ypatingų įgūdžių. Nuo tos dienos Jagmohanas tapo Jagjit. Tais laikais nebuvo elektros, o Jagjit po sutemų mokydavosi prie žibalinės lempos, nors ir nelabai domėjosi mokslais. Jagjitas nuo pat mažens jautė didžiulę meilę ir aistrą dainuoti, o pirmoji daina, kurią jis dainavo, buvo dar besimokydamas Khalsa mokykloje, o vėliau 1955 m. kompozitoriai. Jis taip pat nuo mažens giedodavo Gurbani (religines giesmes) Gurudwaras – šventoje sikhų vietoje.
Vėliau Jagjit persikėlė į Jalandharą Pendžabe šiaurės Indijoje, kur studijavo DAV koledže, kur baigė bakalauro laipsnį. Per savo koledžo dienas jis dainavo daugybę dainų, o 1962 m. per koledžo metinės dienos šventę jis dainavo dainą priešais daktarą Rajendrą Prasadą, pirmąjį Indijos prezidentą. Jo tėvas visada norėjo, kad Jagjit daugiau mokytųsi ir taptų inžinieriumi arba biurokratiniu biuru, kuris laikomas labai garbingu darbu vyriausybėje, todėl, kad įvykdytų savo tėvo norus, Jagjit keliavo į Kurukšetrą Harianoje įgyti istorijos menų magistro laipsnio.
Baigęs studijas, Jagjit keliavo į Šimlą Himačal Pradeše dainuoti tam tikrai progai ir atsitiktinai susitiko su Om Prakash, kuris buvo garsus Indijos kino pramonės aktorius. Om Prakašą taip sužavėjo Jagjit dainavimas, kad jis iš karto paprašė Jagjit atvykti į Mumbajų, Indijos kino ir muzikos pramonės namus. Jagjit nedelsdamas sutiko ir persikėlė į Mumbajų, kur iš pradžių išgyveno dirbdamas atsitiktinius darbus, o vėliau pradėjo šiek tiek užsidirbti kurdamas reklaminius skambučius ir koncertuodamas gyvai vestuvių ceremonijose.
Deja, Jagjitui tai nebuvo labai maloni kelionė, nes jis nieko nepasiekė ir liko be pinigų net išgyventi Mumbajuje, todėl grįžo namo, pasislėpęs traukinio tualete. Tačiau ši patirtis nepražudė Jagjit dvasios ir 1965 m. jis buvo pasiryžęs, kad visą gyvenimą praleis su muzika, todėl vėl persikėlė į Mumbajų. Vienas artimiausių Jagjito draugų, vardu Haridamanas Singhas Bhogalas, parūpino pinigų Jagjitui kelionei į Mumbajų, taip pat ir toliau siųsdavo pinigų, kad padėtų jam išgyventi dideliame mieste. Jagjitas gavo piniginę pagalbą iš savo dosnaus draugo, tačiau per savo sunkias dienas jis susidūrė su daugybe sunkumų.
Klasikinės muzikos Jagjit galiausiai išmoko iš garsių to meto dainininkų – Mohammedo Rafi, KL Sehgal ir Lata Mangeshkar. Vėliau jo susidomėjimas profesionalia muzikine karjera dar labiau pažengė į priekį ir jis nusprendė baigti klasikinės muzikos mokymus pas Ustad Jamal Khan ir Pandit Chagan Lal Sharma ji. Įdomu tai, kad per savo sunkias dienas Mumbajuje jis net suvaidino nedidelį vaidmenį režisieriaus Subhasho Ghai filme „Amar“ kaip pagrindinio veikėjo draugas.
Jagjito šeima visiškai nežinojo, kad jis buvo Mumbajuje, nes jis grįždavo namo per atostogas koledže. Kai jis ilgą laiką nesilankė namuose, jo tėvas paprašė Jagjit brolio ieškoti informacijos iš Jagjit draugų apie jo buvimo vietą. Nors vienas iš jo draugų pranešė Jagjit broliui, kad Jagjit metė mokslus ir persikėlė į Mumbajų, tačiau jo brolis nusprendė apie tai tylėti. Po maždaug mėnesio pats Jagjitas parašė laišką savo šeimai, kuriame pasakė visą tiesą ir kad jis taip pat nustojo nešioti turbaną, nes manė, kad muzikos industrija gali nepriimti sikhų dainininko. Jo tėvas supyko tai sužinojęs ir nuo tos dienos nustojo kalbėtis su Jagjitu.
Viešnagės Mumbajuje metu Jagjit gavo galimybę dirbti su HMV kompanija, didele to laikmečio muzikos kompanija ir jo pirmasis EP (pratęstas grojimas) tapo labai populiarus. Vėliau jis susipažino su Chitra Dutta, bengale, dainuodamas dueto reklamą ir stebėtinai iš pradžių Chitrai nepatiko Jagjit balsas. Chitra tuo metu buvo vedusi ir susilaukė dukters, tačiau išsiskyrė 1968 m., o Jagjit ir Chitra susituokė 1971 m. Tai buvo šlovingi metai Jagjitui Singhui, o jis ir Chitra buvo vadinami „Ghazal pora“. Netrukus jie buvo palaiminti sūnumi, kurį pavadino Viveku.
Tais pačiais metais Jagjit išleido superhitų muzikos albumą pavadinimu „Super 7“. Svarbiausias ir legendinis jo albumas buvo „The Unforgettables“, kuriame naudojami choriniai ir elektroniniai instrumentai, HMV jam suteikta galimybė, po kurios jis per naktį tapo žvaigžde ir tai buvo tikrai pirmasis didelis jo pasiekimas. „The Unforgettables“ buvo labai parduodamas albumas tais laikais, kai nebuvo kitų albumų, išskyrus filmus, rinkos. 80,000 m. jis gavo 1977 XNUMX INR čekį, kuris tuomet buvo labai didelė suma. Pamatęs, kaip Jagjit pasisekė, tėvas vėl pradėjo su juo kalbėtis.
Antrasis Jagjit albumas „Birha Da Sultan“ pasirodė 1978 m. ir dauguma jo dainų sulaukė sėkmės. Vėliau Jagjit ir Chitra išleido šešiolika albumų. Jis tapo pirmuoju Indijos muzikantu, 1987 m. įrašiusiu grynai skaitmeninį kompaktinių diskų albumą „Beyond Time“, įrašytą užsienio krantuose už Indijos ribų. Šios sėkmingos serijos metu Jagjit ir Chitra patyrė niokojančią asmeninę tragediją. Jų sūnus Vivekas žuvo eismo įvykyje būdamas 18 metų. Po šios skaudžios tragedijos 1990 m. Chitra ir Jagjit metė dainavimą.
Jagjit grįžo prie dainavimo 1992 m. ir suteikė savo balsą daugeliui poetų. Jis prodiusavo keletą albumų su rašytoju Gulzaru ir parašė melodijas televizijos dramai „Mirza Ghalib“, kurią parašė Gulzar. Jagjit taip pat skolina savo balsą „Geeta Shloko“ ir „Shree Ram Charit Manas“, o tokios giesmės, kurias deklamavo Jagjit Singh, klausytojams suteikė dangišką jausmą. Kai kurie geriausi Jagjit darbai pasirodė po to, kai jis neteko sūnaus, nes atrodė, kad tai praturtina jo širdį. Indijoje žmonės žinojo apie klasikinę muziką, tačiau būdas, kuriuo Jagjit balsas susisiekia su paprastu žmogumi, yra nuostabus. Nors dainavo tokiu sielos balsu, jis buvo labai draugiškas ir linksmas žmogus. Jis mėgo važinėti dviračiu, nes tai jam priminė šią jaunystę.
Visų amžiaus grupių žmonės žavisi ne tik Jagjit Singh dainavimu, bet ir sielos žodžiais bei ghazal kompozicijomis. Jagjit kūrė gražią poeziją ir pagerbė kiekvieną dainų autorių savo savitu stiliumi. Jis visada labai palaikė savo kolegas, su kuriais visada palaikė draugiškus santykius. 1998 m. jis patyrė didelį širdies smūgį, po kurio gydytojas pasiūlė jam atlikti šuntavimo operaciją, kuriai jis nesutiko. Vietoj to jis nusprendė aplankyti savo draugą Dehradune, Uttrakhande, kuris buvo ajurvedos specialistas, ir Jagjit visiškai pasitikėjo jo gydymu. Po mėnesio jis vėl pradėjo dirbti.
Jagjit Singh yra vienintelis Indijos dainininkas ir kompozitorius, prodiusavęs du albumus buvusiam Indijos ministrui pirmininkui Atalui Bihari Vajpayee, kuris pats yra poetas – pavadinimu Nayi Disha ir Samvedna. 2003 m. jis gavo Padmabhushan – trečią aukščiausią civilių garbę šalyje už indėlį į dainavimą. 2006 m. gavo Mokytojų apdovanojimą už viso gyvenimo nuopelnus. Deja, 2009 m. įvyko dar viena tragedija, kai mirė Jagjit ir Chitra dukra, dėl kurios jie vėl paskendo liūdesyje.
2011 m., sulaukęs 70 metų, Jagjit nusprendė surengti 70 metų koncertą, kuriame pristatė dainą savo sūnaus atminimui pavadinimu „Chitti Na Koi Sandes, Jaane Who Kaunsa Desh, Jahan Tum Chale Gaye“ išversta kaip „nėra laiško ar žinutės, nežinai, kuri yra ta vieta, kur nuėjai“. 2011 m. rugsėjį Jagjit Singh patyrė kraujavimą į smegenis, o 18 dienų išbuvęs komoje, 10 m. spalio 2011 d. mirė. Šis žmogus paėmė ghazalus pas paprastą žmogų ir sulaukė didžiulės sėkmės, nes daugelis jo dainų laikomos klasika. Jis tikrai yra populiariausias ghazal dainininkas visų laikų. Jo dainos „Jhuki Jhuki Si Nazar“ ir „Tum Jo Itna Muskra Rahe Ho“ iš hindi filmo „Arth“ išreiškė nesenstančias odes meilės ir aistros jausmams bei tyliam susižavėjimui. Tokios jo dainos kaip „Hosh Walon Ko Kya Khabar Kya“ ir „Hothon Se Chhu Lo Tum“ išreiškė liūdesį, ilgesį, išsiskyrimo skausmą ir vienpusę meilę. Jagjit Singh paliko gražų užburiančių dainų palikimą, kurį dar ilgai puoselės milijonai klausytojų.
***
