Meilė ir pagarba yra protėvių garbinimo pagrindas, ypač induizme. Manoma, kad mirusieji tebeegzistuoja ir gali padėti nulemti gyvųjų likimą.
Senovės induizmo praktika protėvių garbinimas per 15 dienų laikotarpį, kurį kartą per metus stebi induistai, vadinamas "Pitri-Pakša“ („dvi savaitės protėvių“), kurių metu prisimenami, garbinami protėviai ir ieškoma jų palaiminimo.
Per šį atminimo laikotarpį induistai visame pasaulyje apmąsto savo protėvių indėlį ir aukas, kad galėtume geriau gyventi dabartinį gyvenimą. Taip pat kultūra, tradicijos, vertybės ir jų sukurtas dieviškasis paveldas, kad mes klestėtume savo gyvenime ir būtume geri asmenys. Induistai remiasi mirusių sielų buvimu, ieško sielų, kurios dabar iškeliavo, apsaugos ir meldžiasi, kad įkūnytos sielos gautų taiką ir ramybę.
Tai pagrįsta giliai įsišaknijusia Vedų šventraščių samprata, kuri sako, kad gimęs žmogus gimsta su trimis skolomis. Pirma, skola Dievui arba aukščiausiajai valdžiai, vadinamai „Dev-rin“. Antra, skola šventiesiems, vadinama „Rishi-rin“, ir trečioji skola savo tėvams ir protėviams, vadinama „Pitri-rin“. Tai yra skolos už gyvybę, tačiau jos nėra įvardijamos kaip įsipareigojimas, kaip būtų galima pagalvoti. Tai būdas, kuriuo Šventasis Raštas įkvepia savo pareigų ir atsakomybės suvokimą, kurių žmogus yra linkęs nepastebėti per savo kasdienį gyvenimą.
Skolą, vadinamą „Pitri-rin“ savo tėvams ir protėviams, asmuo turi sumokėti per savo gyvenimą. Tvirtas įsitikinimas, kad mūsų gyvenimas, mūsų egzistavimas, įskaitant mūsų šeimos vardą ir palikimą, yra dovana, kurią mums dovanoja mūsų tėvai ir mūsų protėviai. Tai, ką tėvai daro dėl savo vaikų, kai juos augina – duoda jiems išsilavinimą, maitina, suteikia jiems visą įmanomą gyvenimo komfortą – mūsų seneliai atliko tokias pačias pareigas tėvams, dėl kurių tėvai galėjo aprūpinti vaikus. Todėl esame skolingi savo seneliams, kurie yra savo tėvams ir pan.
Ši skola grąžinama gerai pasirodant gyvenime, atnešant šlovę ir šlovę savo šeimai ir savo protėviams. Mūsų protėviai, mirę, vis dar galvoja apie mus kaip apie išėjusias sielas, besirūpinančias mūsų gerove. Nors jie ir nesitiki, jų vardu galima atlikti labdaros veiksmus ir su meile prisiminti juos tokius, kokie esame dėl jų.
Per šias dvi savaites žmonės mintyse aukojasi protėviams. Jie dovanoja maistą alkanam, meldžiasi, kad palengvintų kančias, siūlo pagalbą vargstantiems, daro ką nors, kad tausotų aplinką arba skiria kažkaip bendruomenės darbams. Šis protėvių garbinimo aktas yra grynai pagrįstas tikėjimu (vadinamas 'šraddha“ hindi k.) ir dvasinis ryšys bei pranoksta tik buvimą induizmo ritualu.
Kasmetinis protėvių garbinimas vadinamas „Shraadh“, kurio metu žmogus turi atlikti veiksmus, kad prisimintų, pripažintų ir išlaikytų pasididžiavimą savo šeimos kilme. Jei ir protėvis dabar yra miręs, tada „pindą“ arba aukas turi aukoti sūnus ar palikuonis, kad mirusio siela gautų išganymą (arba mokšą) ir ilsėtųsi ramybėje. Tai atliekama Gajoje, Bihare, Falgu upės krantuose.
Kasmetinis 15 dienų protėvių garbinimo laikotarpis primena mums apie mūsų kilmę ir pareigas jai. Išsilavinę filosofai mano, kad chaoso ir nerimo būsena, kurią jaučiame tiek savo vidiniame, tiek išoriniame pasaulyje, yra giliai įsišaknijusi dėl šlubuojančių santykių su protėviais. Taigi garbinimas juos šaukia, o savo ruožtu jie ir toliau teikia mums nurodymus, apsaugą ir padrąsinimą. Ši patirtis suteikia galimybę emociškai ir dvasiškai susijungti su mūsų protėvių atmintimi, nors apie jų egzistavimą daug nežinojome. Šis ryšys gali būti stiprus rezonansas ir mes galime jausti jų buvimą saugantis būdais, kurių neriboja fizinė egzistencija.
***
